1.1 Embrioninis laikotarpis
Pakuotės užuomazgos atsirado kaip žmonių sukurti konteineriai kasdieniams poreikiams naudoti ir laikyti. Šie konteineriai, datuojami paleolito epochoje, iš pradžių buvo gaminami tiesiai iš natūralių medžiagų. Žmonės naudojo lukštus, vaisių žieveles, moliūgus ir kitas medžiagas maistui ir vandeniui laikyti bei transportuoti. Tačiau šios ankstyvosios formos nevisiškai įkūnijo pakuotės koncepciją ir buvo tik embriono stadijoje. Pavyzdžiui, zongzi naudoja nendrių lapus lipniems ryžiams apvynioti, o tai atlieka maisto išsaugojimo funkciją.
Šiuo laikotarpiu pakuotės buvo paprastos formos, pagamintos naudojant pagrindines technologijas ir pagamintos iš natūralių medžiagų. Ši savybė išliko ilgą laiką, kai kurie austi konteineriai, pagaminti iš bambuko, šakų ir žolės, vis dar naudojami ir šiandien. Vėliau, tobulėjant žmonių gebėjimui išnaudoti gamtą, buvo kuriama keramika, kuri geriau atliko pakuočių laikymo ir transportavimo funkcijas. Keramika buvo įvairių formų: buteliai, puodai, dubenys, dubenys ir stiklainiai. Puikus pavyzdys yra dvigubas-ausys mažas-smailia burna-dugnelis – išskirtinis neolito keramikos dirbinys iš Majiayao kultūros. Sukurtas vandeniui nešti, smailus dugnas palengvino skęstymą, maža burna apsaugojo nuo išsiliejimo, o dvigubos ausys leidžia lengvai nešti. Išorė buvo nudažyta juodomis lygiagrečiomis linijomis, sūkuriniais raštais ir taškiniais raštais, visiškai atspindinčiais pakuotės dizaino funkcionalumą ir meniškumą.
1.2 Augimo laikotarpis
Laikui bėgant, rankinio apdorojimo metodai labai pažengė į priekį, todėl buvo sukurtos sudėtingesnės dirbtinės pakavimo medžiagos, tokios kaip lako dirbiniai, tekstilė ir porcelianas. Lako dirbiniai ir porcelianas, garsėjantis savo aukšta menine verte, tapo ikoniniais Kinijos rankų darbo gaminiais ir išskirtiniais pakavimo būdais.
Atsiradus prekių biržai, atsirado specialiai apyvartai skirtos pakuotės. Ankstyviausios užregistruotos komercinės pakuotės Kinijoje datuojamos kariaujančių valstybių laikotarpiu, kaip pavaizduota pasakojime „Karto pirkimas ir perlo grąžinimas“ iš literatūrinių įrašų. Aprašytas „karstas“ buvo išskirtinai dekoruota medinė pakuotė: „pagaminta iš magnolijos medienos, kvepianti cinamonu ir pipirais, inkrustuota perlais ir nefritu, puošta rožių raštais ir apipjaustyta žadeitu“. Tai ryškiai iliustruoja prabangos ir meistriškumo akcentavimą pakuojant tuo laikotarpiu.
Plačiai paplitęs popieriaus gamybos naudojimas Hanų dinastijos laikais paskatino politinį, ekonominį ir kultūrinį vystymąsi, todėl popierius buvo priimtas kaip įprasta pakavimo medžiaga, palaipsniui pakeičiant brangų šilką ir brokatą. Tai buvo komercinės pakuotės griežtąja prasme pradžia. Šiaurės Song dinastijos laikais popieriaus gamybos ir spausdinimo technologijų integravimas dar labiau paskatino prekių pakuočių evoliuciją. Istorinių paveikslų scenose vaizduojama šurmuliuojanti komercinė veikla, demonstruojamos įvairios pakuotės formos. Popierius šiandien išlieka viena iš svarbiausių pakavimo medžiagų.
Porcelianiniai vyno indai pradėti gaminti Rytų Hanų dinastijoje. Song dinastija pasiekė aukščiausią keramikos gamybos viršūnę, kai buvo gaminami vis sudėtingesni ir įvairesni porcelianiniai vyno indai. Mingų dinastijos porcelianiniai indai pasižymėjo išskirtinėmis mėlynomis-ir-baltomis, doucai ir aukojamomis raudonomis glazūromis, o Čingų dinastijos pavyzdžiai – emalis, paprastas trispalvis ir ilgas porcelianas, taip pat antikvariniai stiliai. Be vyno, porcelianas buvo plačiai naudojamas pakuojant odos priežiūros produktus, kvapus ir kosmetiką.
1.3 Kūrimo laikotarpis
Pramonės revoliucija pakeitė kapitalizmą iš mažų dirbtuvių į dideles{0}}mašinines{1}}pramones, praturtindama prekių įvairovę. Masinei gamybai ir išsiplėtus rinkos sandoriams, pakuotė tapo svarbia grandimi tiekimo grandinėje. Vis dažniau buvo naudojamos tokios medžiagos kaip stiklas ir metalas. Europoje pakuotė pasikeitė nuo pagrindinio saugojimo ir transportavimo iki funkcionalumo ir estetikos derinio.
Daugumoje šio laikotarpio pakuočių buvo prabangus, spalvingas ir sudėtingas dizainas, ypač įmantrios kraštų dekoracijos, atspindinčios Viktorijos laikų stiliaus tąsą ir sąsajas su baroko menu. Šis vizualinio poveikio akcentavimas, skatinantis vartotojų norą, padėjo pagrindus šiuolaikiniam pakuočių dizainui.
Nuo XIX amžiaus pabaigos iki XX amžiaus pradžios buvo priimti prekių ženklų įstatymai, siekiant užtikrinti produkto patikimumą. Novatoriški prekių ženklai pristatė individualias paketėlių pakuotes su gerai matomais logotipais, pagerinančiais prekės ženklo atpažinimą ir vartotojų atmintį. Tai paskatino didesnį prekės ženklo žinomumą, gamintojams pridedant prekių ženklus, kokybės garantijas ir gaminių aprašymus prie pakuotės, kad įtikintų vartotojus ir sukurtų ilgalaikius įspūdžius.
Dizaino stiliai krypo link natūralizmo, įtraukiant gėlių, slinkties ir gyvūnų motyvus, švelnius kreives ir ryškias spalvas, paveiktas šiuolaikinio meno judėjimo. Iki XX amžiaus trečiojo dešimtmečio atsirado švarūs, glausti dizainai su drąsiais geometriniais raštais, atsisakius perteklinės ornamentikos.
Karo neramumai 1930–1940 metais lėmė minimalistinę į funkcionalumą orientuotą pakuotę su prislopintomis spalvomis. XX a. šeštajame dešimtmetyje atsigavus po-karo, vartotojiškumas išaugo, o tai paskatino naujos medžiagos, pvz., plastikas, lip{5}}lipnios etiketės ir aliuminio skardinės. Prekybos centrų augimas kartu su įtemptu gyvenimo būdu ir šaldymu pavertė pakuotes pagrindine vartotojų ir produktų sąsaja. Dominavo paprastumu, funkcionalumu ir racionalumu pasižymintis tarptautinis stilius, akcentuojantis greitą prekės ženklo atpažinimą lentynose.
1980–1990 metais serijinės pakuotės tapo įprasta, nes įmonės siekė reklamuoti produktų linijas. XX a. pabaigoje ir 21 amžiaus pradžioje pasaulinis aplinkosaugos judėjimas paskatino ekologiškų pakuočių, -ekologiškų, perdirbamų ir tvaraus dizaino idėją. Tai perkėlė pakuotę į lengvumą, kompaktiškumą ir propagavimą aplinkai nekenksmingam vartojimui, išplečiant jos vaidmenį už izoliavimo, apsaugos ir pardavimo, įtraukiant atsakomybę už aplinkos apsaugą.
